Pasąmonėje nešiojamės informaciją, kuri yra labiau kaip jausmas, energija, vaizdinys, o ne logiški žodžiai. Tik ištraukiant informaciją iš pasąmonės mes ją įsisąmoniname įvardindami.

Aš šiandien padariau didelį atradimą tyrinėdama savo finansinius blokus. Su metais labai daug jų jau įveikiau ir tai leido pajamoms augti net ne finansinę sveikatą rodančiais 5-10 proc. per metus, o kartais netgi 30 proc. Bet va užkabinau bloką, kurį galima pavadinti „aš nesuprantu skaičių ir pinigų” kai į testo klausimą „Ar žinote kiek tiksliai jums kainuoja pragyvenimas per mėnesį?” atsakiau NE.

Aš visą gyvenimą kartoju jog nedraugauju su skaičiais (juokinga žmogui su finansiniu išsilavinimui, baigusiam studijas raudonu diplomu), nepajėgiu įsiminti telefonų numerių, datų, kainų, jokių skaičių, jie man išlekia iš galvos. Negaliu pasakyti tiksliai už kiek pirkome namus, kiek tiksliai kas mėnesį mokame bankui, kurią mėnesio dieną nuskaitomi pinigėliai, kiek kas kainuoja, nemėgstu skaičiuoti tiksliai, visuomet skaičiuoju apytiksliai suapvalindama.

Bet aš žinau, kad esu protinga, kad turiu normalią atmintį, nes lengvai mokausi užsienio kalbų, suprantu sudėtingas ekonomines teorijas, verslo vadybą, galiausiai be problemų suprantu numerologines formules ir atlieku numerologinius skaičiavimus, tad kodėl negaliu įsiminti skaičių? Ir kadangi mano puiki intuicija ir santykiai su pasąmone, pradėjus Emocinės Laisvės Techniką pačiam įsitikinimui jog nedraugauju su skaičiais ir tam vidiniam jausmui jog tarsi jų nesuprantu, jie man nesiskaičiuoja, pasąmonė man iškėlė paaiškinimą-prisiminimą.

Mano vaikystėje tėvams labai trūko pinigų. Man buvo 3 metai ir 4 mėnesiai kai gimė broliukas broliukas. Tais laikais laiku nenuėjus į parduotuvę mišinukų vėliau jų nebebūdavo, tad mama nusiuntė mane. Manau man gal jau buvo kokie 5 metai, reikės pasiklausti iki kokio amžiaus broliui reikėjo tų specialių pienukų ir kefyriukų.

Turėjau nupirkti pienuko, kefyriuko broliukui, grietinės, dar kažko iš būtinų produktų. Ir mama pasakė, kad už likusias kapeikas nupirkčiau 200 gramų vyniotinio.

Aš taip džiaugiausi tuo vyniotiniu eidama į parduotuvę su paskutiniais mamos 3 rubliais. Bet tame amžiuje svorį suvokiau tik kilogramais ir pakeliui susigriebiau jog neprisimenu kiek reikia nupirkti vyniotinio. Mąsčiau du ar dešimt kilogramų… Apie gramus nė nepagalvojau, o vyniotinio norėjau labai labai, nes skanumynai namuose būdavo retai.

Paprašiau pardavėjos 10 kilogramų. Ji suabejojo, perklausė ar tikrai tiek mama prašė, davė visą vyniotinį ilgą ir pasakė, kad kasoje turėsiu sumokėti 3 rublius… Aš nustėrau ir nedrįsau nieko pasakyti.

Susirinkau ir kitus produktus, nuėjau prie kasos ir su didžiausia baime, gėda ir kalte ištiesiau pardavėjai turėtus 3 rublius. Ji pažiūrėjo jog viskam, jų neužteks, paėmė visus kitus produktus ir paleido mane namo vien su vyniotiniu.

Visą kelią namo ėjau baisiausiam strese mąstydama ką pasakysiu mamai. Mama aišku barė, lėkė į parduotuvę aiškintis, kažkur dar surado kapeikų mišinukui, nes viniotinio atgal aišku nepriėmė. Išbarė pardavėjas, kad vaikui tikrus produktus atėmė, o saldumyną paliko. Po to sekė viso košmaro pakartojimas kai vakare viską pasakojo tėvui.

Įtariu jog būtent tas įvykis padėjo pagrindą įsitikinimui, kad skaičiuoti man nesiseka, skaičių aš neprisimenu ir nenoriu su jais turėti nieko bendro. Dabar kai šįryt tai iškapsčiau galėsiu su tuo padirbėti ir išlaisvinti, kad mano gebėjimai skaičiuoti būtų tokie, kokius turiu iš prigimties 🙂 Rasti pirminę, ankstyviausią traumą labai svarbu, nes tai kaip pašalinti apatinė kaladėlę iš didelio bokšto – likusios pačios sugrius ir nereikės dirbti su kiekvieną atskirai bei nusivilti, kad technika tikriausiai neveikia nes ribojantis įsitikinimas vis dar yra. Jei yra, vadinasi neradote pamatinio įsitikinimo ir jį sukūrusios traumos.

Jei savyje aptikote „nedraugavimo su skaičiais” bloką ir norėtumėte drauge padirbėti su jo išlaisvinimu, kodėl gi mums nepabendravus. Mielai pasitelksiu savo energetinių įrankių rinkinį ir pravesiu jums pasąmoninių programų perrašymo procesą.